Požeminės perėjos kaip sergančio miesto simptomas
Keliaujant po mūsų didmiesčius, stebint socialinius tinklus ir šnekučiuojantis su draugais, darosi vis sunkiau nebematyti bręstančios, miestus kaustančių spūsčių problemos. Žiniasklaidoje neretai pasitaiko publikacijų apie prastą oro kokybę, aukštą automobilizacijos lygį Lietuvoje, ištisas paras praleistas stoviniuojant kamščiuose. Atrodo, kad ir be tyrimų galime teigti, jog situacija didmiesčiuose yra įtempta, reikalaujanti veiksmų. Tačiau kokių?
Darnus judumas ir „kamščiai“
Kalbant apie spūstis didmiesčiuose, reikia suprasti vieną esminį dalyką: jei norime jas mažinti, turime skatinti miestiečius vaikščioti pėsčiomis bei keliauti viešuoju transportu.
Kito būdo nėra, niekada nebuvo ir nebus.
Galime kiek norime save įtikinėti, kad dėl spūsčių yra kaltos neva „susiaurintos“ gatvės, tačiau jei ir toliau nematysime dramblio kambaryje, išsikasime sau tokią duobę, iš kurios mūsų anūkai vargu ar pajėgs išsikapstyti.
Turime suprasti, jog darnus judumas nėra tik apie dviračių takus, reklamas socialiniuose tinkluose ar naujus autobusų maršrutus. Darnus judumas yra apie mūsų keliones mieste, ir visai nesvarbu, ar važiuojame automobiliu, ar einame pėsčiomis.
Šiandien kalbėsime apie vieną iš svarbiausių darnų judumą žlugdančių kliūčių – požemines pėsčiųjų perėjas. Aptarsime jas supančius stereotipus ir priežastis, kodėl jų šalinimas padeda mažinti kamščius miestuose bei prisideda prie darnaus judumo skatinimo.
Kodėl požeminės perėjos – „blogis“?
Iš pirmo žvilgsnio skirtingame lygmenyje esančių pėsčiųjų perėjų idėja nėra bloga, kadangi įrengdami tunelius užtikriname nepertraukiamą automobilių ir pėsčiųjų judėjimą, dėl ko laimi visi – vairuotojai, kuriems nereikia stoviniuoti kas kelis šimtus metrų, ir pėstieji, galintys gatvę kirsti nelaukdami žalio šviesoforo signalo. Tačiau nepaisant akivaizdžių pliusų, Europoje tokie tuneliai yra užkasami, o nauji nestatomi. Kodėl?
Finansinė našta miestui
Visų pirma požeminių perėjų įrengimas yra brangus malonumas. Kalba eina apie šimtus tūkstančių eurų esamų perėjų rekonstrukcijoms ir milijonines sumas didesniems projektams. Vien Kauno senamiestį į dvi puses skeliančios požeminės perėjos rekonstrukcija miestui atsies 470 tūkst. eurų.
Atkreipkite dėmesį, jog čia net nekalbame apie pačių perėjų infrastruktūros priežiūros ir eksploatavimo kaštus. Pėsčiųjų tunelis tai – sudėtingas inžinerinis objektas, su liftais, nuolat veikiančiu apšvietimu, vaizdo stebėjimo sistemomis ir kitomis saugumą užtikrinančiomis priemonėmis.
Ką jau kalbėti apie tvarkos palaikymą, kuris, beje, reikalauja daug dėmesio, yapč jei nenorima pėsčiųjų tunelio paversti amžinu traumų generatoriumi bei marginalų traukos objektu.
Laiptai ir traumos
Moksliniai tyrimai (žr. čia ir čia) rodo, jog esant galimybei eiti lygiu paviršiumi, kilti/leistis eskalatoriumi ar liftu, žmonės laiptų vengia. Ypatingai retai laiptus renkasi mažiau mobilūs asmenys – nešantys sunkius daiktus, neįgalieji, dviratininkai, tėvai su vežimėliais ir senjorai.
Laiptai yra fizinis barjeras, kurio įveikimui reikia kur kas daugiau jėgų nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jei jums teko pėsčiųjų tunelį įveikti vežantis sunkų lagaminą ar važiuojant dviračiu – tą puikiai suprantate. Sveikam, judėjimo problemų neturinčiam žmogui tai gal ir neatrodo kaip didelė problema, tačiau nemažai daliai visuomenės tokie pėsčiųjų tuneliai veikia tarsi sienos, neleidžiančios patogiai keliauti po miestą.
Laiptai paprasčiausiai nėra saugūs, ypač šalyje, kurioje prastas oras yra neatsiejama kasdienybės dalis. Stipriau palijus ar temperatūrai nukritus žemiau nulio, įėjimai į požemines perėjas gali mus nuvesti ne į kitą gatvės pusę, o į traumatologijos skyrių…
Taip, laiptus galima (ir reikia!) valyti bei nuolat barstyti, tačiau:
- tai kainuoja, o mes norime kurti ne tik saugius, bet ir efektyvius miestus;
- dėl nepastovių oro sąlygų ir paprasčiausio žmonių neatidumo laiptai visuomet kels problemų;
- nežymus infrastruktūros nusidėvėjimas net dėmesingam ir po kojomis žiūrinčiam pėsčiajam gali būti labai skaudus, ypatingai žiemą.
Vos tik paspaudus šaltukui, kaip mat pasirodo liūdnos naujienos apie susižalojusius miestiečius bei perpildytus ligoninių priėmimų skyrius. Gydytojai, sunkiai besitvarkantys su darbu, ragina miestiečius likti namuose ir be būtinybės niekur nevykti. Požeminės perėjos, kaip jau supratote, susižalojimų skaičiaus tikrai nemažina.
Pandusų labirintai
Ar galima išspręsti laiptų problemą? Taip, tereikia uždaryti esamas požemines perėjas ir naujų nebestatyti… Na, o jeigu rimtai, galime naudoti liftus, pandusus arba ilgus nuožulnus takus, kurie teoriškai kiek pagražina gan liūdną požeminių perėjų realybę.
Esmine priežastis, dėl kurios požeminės perėjos niekada nebus patogios pėstiesiems, – pandusų gabaritai. Įrengtas pagal visus reglamentus pandusas bus tiesiog absurdiškai ilgas, kas iš esmės reikš nemažos gatvės dalies aukojimą požeminiam tuneliui.
Žinoma, panduso galima ir nenaudoti, o tiesiog integruoti perėją į gatvę, tačiau tokie sprendimai nėra šiaip griozdiški, jie yra milžiniški, reikalaujantys rimtų erdvės pokyčių.
Jei nenorime (ar negalime) įrengti ilgų nuožulnų, įėjimus belieka „rangyti“, tačiau net ir tokiu atveju, sprendimas idealiu nebus, nes: a) ilgės kelionės laikas; b) teks paaukoti nemažai vietos paties panduso įrengimui, t. y. perėja vis tiek išliks masyvi.
Geras to pavyzdys yra rekonstruota požeminė perėja prie Nemuno salos Kaune:
Nuotraukos masto gerai neperduoda, tačiau ši perėja yra ilgesnė nei už jos esantis pastatas…
Estetika – dalykas subjektyvus, tačiau vargu ar norėtumėte tokį betoninį monstrą regėti judrioje gatvėje.
Ar ši atnaujinta perėja yra patogesnė nei senoji? Žinoma, vien todėl, kad ja pagaliau galima naudotis, tačiau ar tokie masyvūs statiniai miestui apskritai yra reikalingi?
(Ne)veikiantys liftai
„Gerai, gerai, bet juk galime sumontuoti liftus!“ – pasakys požeminių tunelių gynėjas.
Galime, tik kaip toks sprendimas veiks judrioje gatvėje? Drieksis eilės prie liftų?
Na, gal ir taip, nesame aiškiaregiai. Tačiau vieną dalyką pasakyti galime užtikrintai – Lietuvoje požeminėse perėjose veikiantys liftai ir keltuvai turi magišką savybę neveikti arba sugesti. O tada prasideda kaltų paieškos, pasiteisinimai, straipsniai, reportažai ir taip toliau.
Taip, galima užtikrinti, kad liftai veiktų tinkamai, tačiau tai yra elementarus finansų ir logikos klausimas. Juk tiek patys liftai, tiek reguliari jų priežiūra kainuoja nemažai, tad logiškiau liftų reikalaujančių požeminių perėjų tiesiog nestatyti.
↗︎ Video apie neįgaliųjų problemas naudojantis požeminėmis perėjomis Kaune
Socialinė atskirtis ir demografija
Kalbėdami apie laiptus požeminėse perėjose jau užsiminėme, jog pėsčiųjų tuneliai smarkiai apkartina gyvenimą ne tik neįgaliesiems ar senjorams, bet visiems miestiečiams be išimties – tėvams su vaikų vežimėliais, dviratininkams, kurjeriams, turistams, trumpalaikių sveikatos sutrikimų turintiems ir t. t. Prie viso to dar pridėkime prastas oro sąlygas ir gausime „puikų“ planą, kaip be sienų socialiai atskirti nemenką dalį Lietuvos visuomenės.
Daug kalbame apie reemigraciją ir apie tai, kaip šalyje auga gyventojų skaičius, tačiau lyg ir pamirštame, kad šis augimas yra sąlygotas ne aukšto gimstamumo lygio, o dešimčių tūkstančių pabėgėlių iš Ukrainos ir imigrantų iš trečiųjų šalių. Prognozuojama, jog vien per artimiausius 25 metus darbingo amžiaus žmonių dalis Lietuvoje susitrauks trečdaliu. Šios diskusijos kontekste tai reiškia tik tai, kad Lietuvoje augs bebarjerės miestų infrastruktūros poreikis. Jei tokios nesukursime, ateityje turėsime rimtų problemų.
Verslo žlugdymas
Ar nusprendę pasivažinėti dviračiu Kauno centre užkąsti sustotumėte Laisvės alėjoje, ar vis tik važiuotumėte į senamiestį, žinant, kad teks tempti dviratį per požeminę perėją?
Didelė dalis mūsų priimamų sprendimų yra spontaniški. Einame ten, kur draugai parekomendavo, kur iškaba įdomi, kur kvepia skaniai. Jei tam, kad kažkur apsilankyti, reikia vertinti infrastruktūros pritaikymą dviračiams ar vežimėliams, tos vietos tiesiog nesirinksime ir kitiems nerekomenduosime.
„Darbo dienomis ir šaltuoju metų laiku tai praktiškai tuščias miestas“, – taip daugiau nei prieš metus LRT žurnalistei aiškino vieno Kauno senamiesčio restorano savininkas, kalbėdamas apie priežastis, lėmusias jo verslo uždarymą.
Straipsnyje daugiau kalbama apie pagrindinės senamiesčio arterijos, Vilniaus g. rekonstrukcijos organizavimo problemas, bet įdėmus skaitytojas turėtų pastebėti ir paties verslininko brukamą naratyvą apie neva kitokius, išpuikusius ir senamiesčio vengiančius kauniečius.
Žinoma, kad kauniečiai rečiau lankosi senamiestyje – juk maža to, kad jis nėra geografiniame miesto centre, jis dar yra atskirtas itin judria, šešių eismo juostų Birštono g., kurią kertant reikia leistis po žeme. Tad nenuostabu, jog senamiestyje vykusių remonto darbų metu jis tiesiog „mirė“.
Ar Vilniuje reikia leistis po žeme norint patekti į senamiestį? Ar gatvių remontų metu sostinės širdis sustoja?
Požeminė perėja – ne tik skylė miesto biudžete, socialinės atskirties priežastis, bet taip pat ir mažojo, nuo pėsčiųjų priklausomo, verslo žlugdymo įrankis.
↗︎ Susipažinti su LRT straipsniu
Meilė automobiliams, bet ne žmonėms
Egzistuoja stereotipas, jog požeminės perėjos neva didina gatvių pralaidumą, mažina spūstis ir užtikrina saugumą gatvėse, tačiau tai – netiesa.
Jei kalbame apie gatvių pralaidumą – jį didina ne plačios, nuo pėsčiųjų atskiros arterijos, o tinkamai organizuojamas eismas. Kokia nauda iš požeminės perėjos, jei vos už kelių šimtų metrų bus šviesoforu reguliuojama sankryža?
Jei apie spūstis – viskas tas pat. Norėdami jas mažinti, turime kurti pėstiesiems, o ne automobiliams, draugišką infrastruktūrą. Kai miestai grūda žmones po žeme, verčia juos po pusantros minutės stovėti prie raudono šviesoforo signalo, pasivaikščiojimai pėsčiomis tampa nebepatrauklūs. Tuo tarpu kelionės automobiliais, net ir pačios trumpiausios, tampa vis dažnesnės, dėl ko tik auga, ir taip opi spūsčių problema.
Spūstis mieste mažina ne požeminės perėjos, o apgalvota transporto politika. Tą mums rodo mūsų kaimynų praktika, išradinėti nieko nereikia. Eismo ribojimai miesto centre, mokamas parkavimas, zonos be automobilio, išvystyta dviračių infrastruktūra bei visiems prieinamas viešasis transportas – tai efektyviausi būdai sprendžiant spūsčių problemas.
O jei jau prisiminėme saugumą – tai galime labai trumpai sakyti – ne. Tiesiog ne. Bent jau todėl, kad pati infrastruktūra, kaip jau minėjome, nėra saugi. Laiptai, pandusai, siauri tuneliai tikrai nėra dalykai, apie kuriuos galvojame įsivaizduodami saugius miestus.
Pažvelkime į pavyzdį iš Kauno (perėja prie Žemaičių g.).
Kokia perėjos nauda šioje vietoje? Automobiliai stovi, o pėstieji vis vien yra priversti lįsti po žeme. Jei šioje vietoje atsirastų pėsčiųjų perėja, situacija į blogąją pusę tikrai nepasikeistų.
Beje, pati perėja atrodo taip:
O laiptai taip:
Pandusai taip:
Matant visą šį absurdą tik juokas gali imti, ypatingai girdint kalbas apie lietuvių „meilę“ automobiliams. Žmogus visų pirma myli ir gerbia save, tad ir keliauja taip kaip jam patogiau. Jei važiuojant automobiliu mažėja rizika nusisukti sprandą – taip ir keliausime.
Kalbant apie spūstis galvoje svarbu turėti elementarų pasiūlos ir paklausos dėsnį. Jei kuriame daugiau automobiliams pritaikytos infrastruktūros – plačių kelių, parkavimo vietų ir požeminių perėjų – skatinsime keliones automobiliais, jei teiksime prioritetą pėstiesiems – platindami šaligatvius ir vietoje požeminių tunelių įrengimo normalias perėjas – skatinsime keliones pėsčiomis ir viešuoju transportu.
Pabaigai – galvosūkis
Remdamiesi žemėlapiu, pasirinkite optimaliausią maršrutą sunkiai vaikštančiam kauniečiui, norinčiam patekti į miesto centrą viešuoju transportu. Liftai požeminėje perėjoje neįrengti.
Dėmesio verti video iš Kyjivo: